Konservantai - kai renkamasi tarp žmogaus ir kremo

Apie tai galima išgirsti kone kasdien. Maisto parduotuvių lentynose išdidžiai rėkia etiketės: „Be konservantų!“, „Jokių E!“, „Ekologiška!“. Tas pats ir su kosmetika – rinkoje pirmas ir išskirtinis yra tas, kurio gaminiai „be konservantų!“. Esame įbauginti susirgti vėžiu net nuo lūpų dažų tiek, kad nepasitikime ir „natūraliais konservantais“. Bet nešališkai - kas gi tai yra konservantai?
Taip jie vadinami todėl, kad jų paskirtis yra konservuoti, t.y., apsaugoti kosmetikos gaminį nuo gedimo. Įprastas standartinis kremas yra sudarytas iš riebalų (aliejų), vandens (bent jis, tikėkimės,  visada liks natūralus...) ir emulsiklių (vaškų), kurie aliejų ir vandenį sujungia.  Vaškas iš esmės yra negendantis dalykas, tad jo saugoti nėra nuo ko. Kitus kremo ingredientus reikia apsaugoti nuo gedimo.

Aliejus, veikiamas šviesos ir šilumos, gali apkarsti (oksiduotis), todėl norint apsaugoti kreme esančius aliejus, papildomai dedami antioksidantai. Dažniausiai naudojamas antioksidantas yra vitaminas E, kurio ir natūraliai augaliniuose aliejuose yra gausu. Be abejo, augalinis (dažniausiai gaunamas iš saulėgrąžų aliejaus) vitaminas E yra brangesnis už sintetinį, todėl dažnai kosmetikos pramonėje taupumas nusveria natūralumą... Vertingas antioksidantas taip pat yra rozmarinų ekstraktas, pasižymintis tokiomis pat savybėmis, kaip vitaminas E, tik turintis stiprų rozmarinų kvapą. Taigi aliejams kreme apsaugoti tikrai yra natūralių, nekenksmingų pasirinkimų.

O štai vanduo yra jautresnis. Pakanka įsivaizduoti, kas nutiks vandeniui, jeigu jo stiklinę pastatysime pastovėti kelias savaites ar mėnesius... Nekalbu apie kelis metus! Juk tiek laiko galioja kai kurie kosmetikos produktai… Tuo labiau, kad kaskart, tepat kremą, mes negalime užtikrinti, kad nuo mūsų rankų į jį nepateko kokia mažytė, bet bjauri bakterija. Taigi didžiausias galvos skausmas kosmetikos gamintojams – kaip užtikrinti, kad kreme esančiame vandenyje nesidaugintų bakterijos ir mikroorganizmai, t.y., kad jis nesurūgtų?

Va čia ir susikerta dvi filosofijos: „už kremą“ ir „už žmogų“.

Kuomet svarbiausias tikslas yra užtikrinti ilgą kremo galiojimo laiką, o dar, pageidautina, ir nebrangiai, ginklais tampa agresyvūs konservantai. Reikia kažko stirpaus, kas užmuštų bakterijas (klausimas... ką dar jie „užmušinėja“?) Dažniausiai tai – parabenai (Metyl-, Butyl-, Propyl-, Isobutyl-). Dažnai rašoma, kad jie organizme veikia kaip mutagenas (gali sukelti genų mutacijas), yra toksiški, gali pažeisti endokrininę sistemą, pakenkti imunitetui. Kaupiasi organizme ir perduodami kūdikiams per motinos organizmą, pieną. Dažniausias gamintojų argumentas – jie neuždrausti, o mes laikomės rekomenduojamų normų. Galbūt ir taip. Bet ar kas paskaičiavo, kiek kartų mes viršijame tas normas, jei kasdien vartojame ne vieną, o penkis ar gal net penkiolika skirtingų gaminių?

Kitas kraštutinumas – natūrali kosmetika be konservantų, kurią reikia laikyti šaldytuve (ar bandėte kada tepti ant veido kremą iš šaldytuvo? Aš bandžiau. Vieną ir paskutinį kartą). Tiesa, tai neužtikrina, kad kremas už savaitės nesupelys. Na, daugiausia - dvi savaitės. Tačiau juk tai atrodo taip natūralu, taip ekologiška, taip nuostabu ir teisinga... O man šitoje vietoje kilo klausimas – negi nėra kitų sprendimų? – ir aiškinausi toliau. Sprendimų visgi yra.

Viena iš nuostabiausių ir paslaptingiausių gamtos dovanų – eteriniai aliejai. Tai distiliavimo arba spaudimo būdu iš augalų išgautos labai koncentruotos medžiagos, naudojamos tiek kūnui, tiek sielai gydyti. Kai kurie eteriniai aliejai pasižymi stipriomis antibakterinėmis ir priešgrybelinėmis savybėmis. Vadinasi, tinka kaip konservantai! Tiesa, reikia labai kruopščiai skaičiuoti jų koncentraciją, įvertinti poveikį odai. Ne visų jų kvapai malonūs nosiai – kai kurie tiesiog užmušantys, uostant pirmą kartą. Prie arbatmedžio kvapo pripratau tik po gero pusmečio... Kamparo nekenčiu iki šiol. Visgi, aš, gamindama kosmetiką, laikausi tokios politikos: jei konkretus eterinis aliejus yra reikalingas sudėtyje dėl savo poveikio (arbatmedis – spuoguotai odai, šalavijas – riebiai ir prakaituojančiai odai, atlasinis kedras ar kadagys – celiulitui, ir t.t....) – jį naudoju. Bet nededu jų vien dėl konservuojančio poveikio. Kodėl? Nes yra ir kitų - švelnesnio kvapo, mažesnės odos jautrumo rizikos - bet draugiškų odai pasirinkimų.

Dažnai šiam tikslui naudojamas greipfrutų sėklų ekstraktas. Kartais jį naudoju ir aš. Visiškai natūralus, augalinis ekstraktas, turintis stiprių antibakterinių ir priešgrybelinių savybių. Tiesa, jis šiek tiek „užrietęs nosį“ – sutaria ne su visais ingredientais. Negali rasti bendros kalbos su kai kuriais vaškais, mėgsta krėsti pokštus – suskystinti kremą kone iki pienelio konsistencijos. Tad aš saugau savo kosmetiką nuo „konfliktų“ ir greipfrutų sėklų ekstrakto kartais dedu tik ten, kur jis „nesipeša“ su kitais ingredientais.

Taip pat natūralioje kosmetikoje dažnai vartojamas naticidas – iš migdolų ir vanilės išgaunamas ekstraktas, taip pat efektyviai saugantis kosmetiką nuo greito sugedimo. Jis turi tik vieną trūkumą – retas žmogus gali pakęsti jo kvapą. Jis lyg ir saldus, lyg vanilė, lyg migdolai, bet toks sunkus, kad greit pradeda kaip reikiant erzinti... Tol, kol nebesinori daugiau atsisukti kremo indelio.

Po ilgų ieškojimų ir svarstymų aš pasirinkau kompromisą – vadinamąjį „Cosgard“ konservantą. Jis nėra augalinis, tačiau bene vienintelis Ecocert (viena stipriausių ekologinių organizacijų) pripažintas ir leistinas naudoti ekologiškoje kosmetikoje. Tikrinau jo sudėtį visur, kur įmanoma – jis tikrai saugus ir nekenksmingas. Mano nuomone, geriau keli lašai kad ir neaugalinio, bet saugaus konservanto, nei nesaugi eterinių aliejų dozė ar nosį riečiantis kvapas. Kosmetikoje (toje, kurioje yra vandens) jo naudoju iki 0,5%. Taigi likę 99,5% kremo sudėties yra skirti odai, o ne kremui.

Tad trumpai – aš negaliu teigti, kad mano kosmetika yra 100% natūrali. Ne, ji yra natūrali mažiausiai 99,5%. Tačiau tikrai žinau – ji yra 100% saugi. Be to, ją galiu laikyti patogioje vietoje, o ne šaldytuve, ir naudoti 3 mėnesius – man tiek pakanka. Štai toks yra mano kompromisas, besirenkant tarp žmogaus ir kremo.